KOVAS

Ketvirta savaitė

— Na štai, — tarė Semas. Turėjau įtempti ausis, kad jį išgirsčiau. Kažkas paleido Džeiso Evereto „Bad Things“, ir beveik visas baras pritarė dainai garsiai. — Šįvakar nusišypsojai jau trečią kartą.

— Nejaugi pradėjai skaičiuoti mano veido išraiškas? — Nuleidau padėklą ir kreivai į jį dėbtelėjau. Semas, mano bosas ir draugas, buvo tikras metamorfas: spėjau, kad gali pavirsti bet kokiu šiltakrauju gyvūnu. Niekada nebuvau pasiteiravusi jo apie driežus, gyvates ir vabzdžius.

— Nieko negaliu sau padaryti, man tikrai smagu ir vėl matyti tavo šypseną, — atkirto jis. Perstatė butelius ant lentynos, kad atrodytų užsiėmęs. — Pasiilgau jos.

— Gera vėl pajusti norą šypsotis, — pasakiau jam. — Beje, man patinka tavo šukuosena.

Semas susidrovėjęs ranka persibraukė galvą. Jo plaukai buvo trumpai kirpti, apgulę skalpą tarsi raudono aukso kepuraitė.

— Artėja vasara, pamaniau, kad taip jausiuos geriau.

— Tikriausiai.

— Ar jau pradėjai degintis? — Mano pomėgis degintis buvo visuotinai žinomas.

— O taip. — Tiesą pasakius, šį pavasarį buvau pradėjusi degintis nepaprastai anksti. Pačią pirmą dieną, kai užsitempiau maudymosi kostiumėlį, prasidėjo tikras pragaras. Aš užmušiau fėją, bet tai jau buvo praeityje. Vakar atsiguliau saulėkaitoje, ir neatsitiko ničnieko. Nors, turiu prisipažinti, radijo į lauką nesinešiau, nes norėjau būti tikra, kad išgirsiu, jeigu kas nors bandys prisėlinti. Niekas nebandė. Tiesą pasakius, praleidau nepaprastai ramią valandą, gulėdama saulėkaitoje, stebėdama kartkartėmis praplevenančius drugelius. Jau žydėjo vienas iš mano proprosenelės rožių krūmų, ir jo kvapas kažką manyje išgydė. — Tiesiog saulėje aš labai gerai jaučiuosi, — pridūriau. Ūmai prisiminiau, kaip viena fėja man sakė, kad esu kilusi iš dangaus fėjų, o ne vandens. Nieko apie tai neišmanau, tačiau susimąsčiau, ar kartais mano meilė saulei nėra genetiškai užkoduota.

Garsiai šūktelėjo Antuanas:

— Užsakymas paruoštas!

Nuskubėjau paimti lėkščių.

Antuanas užsiliko „Pas Merlotę“, visi tikėjomės, kad ir toliau dirbs pas mus virėju. Šį vakarą jis judėjo po mažą virtuvę tarsi būtų turėjęs aštuonias rankas. „Pas Merlotę“ meniu buvo labai paprastas: mėsainiai, vištienos kepsneliai, salotos su kepta vištiena, aštrios bulvytės, gruzdinti rauginti agurkėliai, tačiau Antuanas visa tai įvaldė neįtikėtinai greitai. Dabar jam buvo daugiau nei penkiasdešimt, jis buvo pabėgęs iš Naujojo Orleano po to, kai praleido „Katrinos“ uraganą dengtame „Superdome“ stadione. Gerbiau Antuaną dėl jo teigiamo požiūrio į gyvenimą ir ryžto viską praradus pradėti iš naujo. Jis taip pat buvo geras D’Erikui, kuris padėjo ruošti maistą ir tvarkė stalus. D’Erikas buvo labai mielas berniukas, bet lėtokas.

Šį vakarą dirbo ir Holė. Nešiodama gėrimus ir lėkštes, ji nutaikė laisvą minutėlę ir stabtelėjo šalia savo sužadėtinio Hoito Fortenberio, kuris sėdėjo ant aukštos baro kėdės. Pasirodė, kad Hoito mama yra neapsakomai patenkinta, galėdama prižiūrėti mažąjį Holės sūnelį vakarais, kai Hoitas norėdavo praleisti laiką su Hole. Pasižiūrėjus į Holę buvo sunku atpažinti, jog tai ta pati paniurusi gotė vikanė, kokia buvo vienu metu. Dabar jos plaukai buvo natūralaus, tamsiai rudo atspalvio, paaugę tiek, kad beveik siekė pečius, ji buvo pasidažiusi labai neryškiai, be to, visą laiką šypsojosi. Hoitas, ir vėl geriausias brolio draugas užglaisčius visus nesutarimus, atrodė daug stipresnis, kai galėjo atsiremti į Holę.

Kai Semas atsiliepė mobiliuoju telefonu, dirstelėjau į jį. Pastarosiomis dienomis Semas su tuo telefonu leido labai daug laiko, net buvau pradėjusi įtarti, kad taip pat su kažkuo susitikinėja. Būčiau galėjusi tai sužinoti, jeigu pakankamai ilgai būčiau stebėjusi jo mintis (nors dviesmius sunkiau skaityti nei paprastus, eilinius žmones), tačiau stengiausi nekišti nosies į Semo galvą. Tiesiog nemandagu knaisiotis po artimųjų mintis. Kalbėdamas Semas šypsojosi, ir buvo smagu jį matyti tokį nerūpestingą — nors ir trumpai.

— Ar dažnai susitinki su vampyru Bilu? — paklausė Semas, kai maždaug po valandos padėjau jam užrakinti barą.

— Ne. Senokai jo nemačiau, — pasakiau. — Jau pradedu manyti, kad Bilas manęs vengia. Porą kartų buvau užsukusi į jo namus, palikau pakuotę Tikro kraujo butelių ir padėkos už viską, ką padarė atskubėjęs manęs gelbėti, raštelį, tačiau jis nei paskambino, nei užsuko.

— Bilas lankėsi čia prieš porą naktų, kai tau buvo laisvadienis. Gerai būtų, jeigu jį aplankytum, — tarė Semas. — Daugiau nieko nesakysiu.